Steigėjo žodis

…ne apie tuos, kurie išranda triukšmą naują,
o apie tuos, kurie vertes naujas pasiūlo,
pasaulis mūsų sukas …
Friedrich Nietzsche

Socialines teorijas būtina kurti ir perteikti visuomenei jos narių „protams nuraminti“. Kadangi egzistuoja daugybė žmonių, kuriems nepavyksta sėkmingai įveikti vidinį nerimą ir nukreipti jį kūrybai, savo vitališkumui išlaisvinti. Tokioje „dirvoje“ tarpsta visokie orakulai, aiškiaregiai ir kt., kurie „nuramina ir paguodžia“, t.y., diegia minties būseną, netinkančią pilnaverčiam individui, pozityviai visuomenei.
Modelis, įskaitant visuomenės, keičiasi, kai daugėja faktų, kurie nebepaaiškinami esamo modelio rėmuose. Šiuo metu Lietuvoje išgyvename situaciją, kai prievarta diegtas totalitarinės visuomenės modelis (individo interesai aukojami vardan visuotinės gerovės), suformavęs daugumos piliečių supratimą apie visuomenę – užleido vietą teorijoms propaguojančioms laisvą rinką, įskaitant kraštutines jos formas (individo interesai suabsoliutinami).
Kitas žingsnis link „minties būsenos“, atitinkančios šių dienų realybę – vis gilesnis visuomenės daugialypiškumo įsisąmoninimas, t.y., supratimas, kad visuomenėje nebėra vieningo centro, iš kurio sklistų galia. Taigi galia sklinda iš daugybės socialinių židinių, kaip „nelygybe grįstų santykių žaismas“. Prieštaravimas tarp individo poreikių bei visuomenės poreikių transformuojasi į daugialypį prieštaravimą tarp įvairių socialinių grupių. Šiame daugialypių prieštaravimų spektre išskirtinai reiškiasi tik valstybės bei religijos galia.
Išskirtinė misija – tarnauti visuomenės visuotinei gerovei, t.y., kurti ir palaikyti stabilumą tokio modelio kuris minimizuotų minėtą socialinę įtampą bei maksimaliai išlaisvintų individo kūrybines galias – skirta valstybei. Tai ir sudaro prielaidą jai disponuoti išskirtinėmis galiomis. Šios galios turi būti ribojamos, nes priešingu atveju, išsigimsta ir nesprendžia pagrindinio uždavinio, t.y., neužtikrina įtvirtinimo optimalaus visuomenės modelio. Beje, istorija įtikinamai parodė, kad bandymai nepamatuotai didinti galias negatyviai veikia visuomenės vystymąsi.
Demokratinėje visuomenėje tampa nebeįmanomas neribotas net ir išskirtinių valstybės bei religijos galių didinimas – rinkimai iš dalies išsprendžia regresyvios valdžios atnaujinimo klausimą, tarpusavyje konkuruoja religijos bei revizuojamos jų skleidžiamos dogmos. Tačiau to nepakanka – toliau bręstant pilietinei visuomenei, turėtų nykti valstybės išskirtinės galios (išskyrus kai kurias apibrėžtas sritis) ir didėti nevyriausybinių organizacijų reikšmė – visuomenė, kaip sistema, turėtų tapti kiek įmanoma labiau savireguliuojanti.
Visuomeninių organizacijų kūrimasis ir veikla daro visapusiškai teigiamą įtaką visuomenės vystymuisi, t.y., piliečiai bręsta kaip visuomenės nariai, visuomenėje bręsta bendradarbiavimo dvasia, nyksta valstybės įtaka tokiose srityse, kurios pagal savo prigimtį neturėtų būti reguliuojamos, didėja piliečių įtaka valstybės lėšų paskirstymui – mokesčių mokėtojai tampa savotiškais rinkėjais, savo lėšomis balsuojančiais už, jų nuomone, svarbiausius visuomenės gerovei darbus; padidėja asmens pasirinkimo laisvė.
Kadangi „nėra nieko amžino išskyrus interesus“, į šiandienos visuomenę patogu žvelgti kaip į tam tikrų „interesų turėtojų“ grupių visumą. Visuomenėje, kad būtum „išgirstas“, turi turėti galios, be to, nei vienas žmogus „nėra sala“, todėl individams, turintiems panašius poreikius, būtina kooperuotis (jungtis į visuomenines organizacijas). Visų šių grupių, susidedančių iš individų, interesai turėtų būti traktuojami kaip vienodai reikšmingi, kadangi moraliniu požiūriu kiekvieno individo gerovė vienodai svarbi.
Verslas, bene, labiausiai matoma arena, kurioje galima stebėti esamo socialinio modelio funkcionavimą – ar apskritai visuomenėje paisomos žmogaus teisės, užtikrinta nuosavybės apsauga. Verslas, kaip erdvė, individo ekonominei laisvei pasireikšti turi plėstis visuomenėje su sąlyga – maksimaliai derinti teises/interesus bei lūkesčius skirtingų socialinių grupių – interesų turėtojų – kurių kiekviena vienodai svarbi verslo klestėjimui. Tai – akcininkai, darbuotojai, valdininkai bei pati visuomenė. Taigi žengus pirmą žingsnį, sukūrus „laisvą rinką“, reikia eiti toliau – kiekviena tokia interesų turėtojų grupė turi įgyti pakankamai galios, kad jos balsas būtų išgirstas ir negalėtų būti ignoruojamas. Tai sudaro sąlygas artėti visuomenei link savireguliuojančios visuomenės – įtvirtinančios socialinį modelį, užtikrinantį maksimalų individo kūrybos galių išlaisvinimą optimizuojant įtampą, kylančią konkuruojant individo bei bendruomenės poreikiams.
„Lietuvos investuotojai“, asociacija (LIA) – pilietinė iniciatyva, neabejingų žmonių, norinčių ir (tikimės) galinčių daryti teigiamą įtaką Lietuvos finansinių priemonių (FP) rinkos plėtrai, siekianti suburti individualius investuotojus ir pasiekti, kad jų balsas būtų išgirstas. Tikimės, kad „Lietuvos investuotojai“, asociacija bus puikiu nevyriausybinės, pelno nesiekiančios organizacijos pavyzdžiu – asociacija, atstovaujančia investuotojų interesus įvairiose institucijose, įskaitant tarptautines.
LIA reikšmė turėtų didėti, nes didėja investavimo į FP (įskaitant tarptautines) mastai. Visi taupantys ieško būdų, kaip investuoti pelningiau, esant tam tikrai pasirinktai rizikai. Istorija parodė, kad tie, kurie po II-ojo Pasaulinio karo rinkosi investicijoms privačių bendrovių akcijas, uždirbo žymiai didesnę grąžą nei investavusieji į paskolos FP ar laikantys depozitus bankuose. Prognozuojama, kad investavimas į dideles kompanijas ir artimiausius 20 metų vidutiniškai duos apie 6 procentus aukštesnę grąžą (po mokesčių ir infliacijos) nei investavimas į Vyriausybės obligacijas.
Taigi investuotojams patraukliau investuoti į kompanijų FP, tačiau to nepakanka – esminė prielaida – investuotojų pasitikėjimas FP rinkos sąžiningumu. Investicijos į FP rinką didės, kai bus patenkintos bent dvi sąlygos:
– informacija, kurios pagrindu daromi sprendimai, bus patikima. Tai užtikrina investuotojų teises įtvirtinanti įstatyminė bazė, tarptautinės apskaitos/atskaitomybės diegimas, nepriklausomo audito užtikrinimas, informacijos atskleidimo reikalavimai bei priežiūra;
– vadovai, valdantys kompaniją, turi kurti ir įgyvendinti strategijas, remdamiesi ir investuotojų interesu, t.y., maksimizuoti investuotojų nuosavybės augimą ilguoju laikotarpiu. Ši nuostata priklauso nuo akcinių bendrovių valdymo tradicijų duotoje šalyje ir stipriausiai išreikšta anglo/saksų šalyse.
Pagal tai, kaip šie reikalavimai tenkinami, investuotojai gali įvertinti investavimo duotoje FP rinkoje riziką. Investicijų į šalies ekonomiką lygis svarbus veiksnys, kuriant šalies gerovę, todėl valdžia turėtų užtikrinti sukūrimą sistemos, kuri leistų akcininkams efektyviai atstovauti savo interesus akcinėse bendrovėse.
Nors nuosavybės apsauga – valstybės uždavinys, savaime suprantama, kad niekas geriau neprižiūri nuosavybės kaip pats šeimininkas. Tačiau pati FP rinkos specifika lemia, kad investuotojų nuosavybė patikėta valdyti vadybininkams, kas sukelia aibę problemų ne tik neišvystytose FP rinkose, bet ir JAV, kuri laikoma FP rinkos etalonu. Efektyvus kapitalo rinkos vystymasis reikalauja, kad akcinių bendrovių vadybininkai turėtų dideles galias bei suinteresuotumą kurti ir įgyvendinti strategijas, nukreiptas ilgalaikės akcininkų gerovės kūrimui socialiniu požiūriu priimtinu būdu.
Aukščiausio rango vadybininkai, turėdami dideles galias, susiduria su interesų konfliktu, tomis galiomis piktnaudžiauja, todėl akcinių bendrovių valdymo problematika iš esmės sprendžia efektyvios turto valdytojų – patikėtinių atskaitomybės akcininkams klausimus, t.y., kaip apriboti vadybininkų galias, kad nevykdytų nuosavybės perskirstymo sau naudinga linkme. Pavyzdžių, parodančių akcininkų turto valdytojų piktnaudžiavimą, apstu tiek išvystytos kapitalo rinkos šalyse (pvz., Enron žlugimas, Parmalat afera), tiek ir Lietuvoje.

Kad įgyvendintų savo misiją, LIA prisijungė prie konfederacijos, jungiančios Europos šalių finansinių paslaugų vartotojų asociacijas – “Better finance“, o taip pat tapo pasaulio investuotojų federacijos “World federation of investors” (WFI) nare.